Kiek daug, tikriausiai, yra tekę girdėti bei matyti istorijų apie įvairius sporto menus, bet ar esate girdėję apie „tuščių rankų“ kovos meno techniką? O apie karatė? Daugumai atpažįstama karatė (空手) ir yra „tuščių rankų“ menas išvertus iš japonų kalbos. Pasak šiuolaikinio kovos meno tėvo Gichino Funakoshi, šis kovos menas nėra tam tikros technikos rinkinys nugalėti priešą. Tai pirmiausia galimybė pradėti formuoti žmogaus asmenybę sunkių fizinių treniruočių dėka bei dvasinio pasaulio stiprinimas.
Kas yra karatė?
Tai, kas yra karatė? Pačio žodžio reikšmė yra labai paprasta ir aiški, bet tai dar nėra viskas, ką reikėtų žinoti apie šį Rytų kovos meną. Ne paslaptis, jog visų kovos menų paskirtis – iškilus realiam pavojui apsisaugoti save ir nugalėti priešą.
Kiekvienas karatistas, praktikuojantis šią kovos techniką atsisako išpažinti agresijos principą, nes pats kovos menas griežtai tai draudžia. Kaip ir daugeliui kitų kovos menų, taip ir mokymas yra orientuotas ne tik į fizinį vystymąsi, bet dvasinis kovotojo pasaulis – ne ką mažiau svarbesnis nei fizinė jėga. Kaip kalbama apie karatė ir dvasinį vystymąsi, čia turima omenyje ramybę, gebėjimą ignoruoti skausmą bei nepasiduoti užklupus neapykantai ir pykčiui.
Būtent dėl šios priežasties yra skiriamas itin didelis dėmesys visiems šią kovos techniką besimokantiems entuziastams: jeigu mokiniui kyla sunkumų atsiriboti nuo agresijos, o meilė nėra priimama kaip pagarba kitiems, tolerancija ir mandagus elgesys, tada tokiam mokiniui privaloma lankyti specialius mokymus, kurių metu mokinys mokosi socialiai ir dvasiškai pasiruošti tinkamai priimti šį kovos meną. Taigi karatė treniruotės – dvasinis karatisto atspindys, o dvasinė nepriežiūra nebuvo ir nėra toleruojama bei sietina su kovos menu.
Karatė treniruotės įvairiuose Lietuvos miestuose:
Karatė istorija
Daugiau kaip du tūkstančius metų siekianti karatė istorija nukelia mus į Okinavos salą bei supažindina su daugeliu to meto garsių šios kovos meno entuziastų.
Okinava kovos meno istorijoje vaidina ypač svarbų pagrindinį vaidmenį, nes būtent čia meistras Y. Itosu įvedė karatė kaip privalomąjį mokymąsi Okinavijos mokyklose. Pašalinus pavojingiausius kovos meno elementus tokius kaip blokus atvirais delnais, pirštais į gyvybiškai svarbias vietas bei smūgius, šis kovos menas buvo privalomas kaip fizinio lavinimo pratybos. Tikslas – siekti, kad pradedantieji mokytųsi išvengti potencialių sužalojimų.
Vėliau pas minėtąjį meistrą Y. Itosu bei kitą kovos meistrą Y. Asato atvyksta žymusis Gichinas Funkoshi. Čia jis pradėjo mokytis, tada dar vadinto „To-de“ arba kitu pavadinimu žinomu „Okinawa-te“ kovos sistemos. Itosu ir Asato buvo pasirinkti ne veltui. Abu šie meistrai praktikavo skirtingus kovos stilius, o tai be proto žavėjo Funkoshi, nes tai jam suteikė galimybę palyginti, apibendrinti bei susisteminti du skirtingus kovos menus bei įgytą patirtį.
Vėliau, XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje šio meistro dėka šis kovos menas buvo atvežtas į Japoniją. Populiarinant šią kovos techniką įvairiuose masiniuose renginiuose, minėtoji sporto šaka tapo itin populiari Japonijoje, o pats Gichinas Funkoshi – pripažįstamas ir atpažįstamas kaip modernaus karatė tėvu.
Karatė kata
Kad karatė yra ne tik kovos menas ir filosofija, net tik gyvenimo būdas, o visa esmė glūdi ne pergalėje ar pralaimėjime, tai jau išsiaiškinome. Žinome ir tai, kad karatistais gali būti tik tie, kurie pasirengę ugdyti tik geriausius savo charakterio bruožus bei nuolat tobulinti dvasinį ir fizinį pasaulius. Kapstantis po šių kovos menų pasaulį detaliau, aptinkama ir tai, kad tradicinis karatė – ne vienintelis karatė kovos būdas. Taigi toliau išdėstyti pagrindiniai tradicinio ir karatė kata skiriamieji bruožai.
Kaip ir daugelis kovos menų, taip ir tradicinis karatė ne vienerius metus vystėsi Japonijoje. Filosofijos pagrindas – „Budo“ filosofija, o pagrindinės šio meno technikos remiasi Okinavos „Tode“ principais, kurių esmė – beginklis savigynos kovos menas („Chuan-Fa“). Būtent šių dviejų elementų derinys ir tapo tradiciniu karatė Japonijoje. Tradicinio karatė pagrindine idėja tapusi technika „Todome waza“ suteikia garbę pastarąją priskirti ne tik sportui, bet ir kovos menui.
Kata – seka. Seka to, kaip ir kuriomis kryptimis yra išdėstyti gynybos ir puolimo veiksmai. Jos pagrindinė idėja – imituoti kovą su vienu ar net keliais priešininkais. Nuolatinėse katos treniruotėse tobulinama kovos technika, stiprinamas kūnas bei lavinama reakcija. Tai taip pat itin gera treniruotė, kuri leidžia išanalizuoti bei atkartoti tūkstančius įvairių galimų veiksmų, derinių. Karatistai jos metu turi ne tik atsiminti, bet ir atkartoti begales įvairiausių situacijų, kurių gali prireikti laisvoje kovoje. Dėl to šios treniruotės dar vadinamos ir proto, ir minties treniruotėmis. Čia svarbiausia yra vientisumas tarp atliekamų veiksmų ir jų turinio. Be to, kad kovotojas atlieka daug skirtingų veiksmų, dar jis turi pajausti jų harmoniją su protu. Tai tarsi meditacija judėjime.
Kad ir kiek šis kovos menas turėtų skirtingų sudedamųjų elementų, ji nė vienais amžiais neprarado pagrindinių savo idėjų ir metodikų. Pasirinkus treniruotis bet kurią prieš tai paminėtą karatė formą – jūs lavinsite ne tik kūną, bet ir dėmesį, atmintį bei valią vienu metu.